2013 m. liepos 30 d., antradienis

petites histoires





dabar su draugėm atsisveikiname lyg 90metės moterys, 
kurios gali užsilenkti bet kurią dieną:
"jei būsim gyvos, susimatysim, iki!"


visada labai bijojau mirties, bet pakankamai retai užeidavo tokia psichozė, dabar gi ištisai apie tai galvoju. myniau dviračiu iš antros dienos aplankymo/išlydėjimo/pabuvimo prie urnos, nelabai toli namų nedidelę atkarpą tenka pravinguriuoti daugiabučių kiemais/keliukais, iš priekio atrieda automobilis, aš, apsivilkusi juodą suknelę, siaubingai nusiminus, sustabdau savo Žiuljeną ir prisispaudžiu prie bordiūro. "nebijok, nepertrenksiu" - skrieja komentaras pro pravertą automobilio langą. "kas čia žino" - burbteliu labiau sau nei jam. kas čia žino...



"kvantai leidžia sąmonei egzistuoti superpozicijoje, kas mus suskaldo į matavimus, turbūt į 10 arba begalybę. kažkuris iš tų matavimų yra pagrindinis ir kiekvienas mūsų veiksmas yra skirtingas. [...] ir visos mūsų mirtys yra netikros, kol nemiršta tavo visatos centras. jei tu miršti, tavo sąmonė persijungia į kito matavimo asmenį. [...] kai pagrindinis kūnas miršta, siela grįžta į visatą [...] taigi jis nemirė [...]"

"[...] kvantinės mechanikos teorija ir kvantinio lauko teorija [...]"





kodėl The Cinematic Orchestra kūriniai iš "Man With a Movie Camera" albumo? tai mano pirmas kursas akademijoje. cinko plokštės, valandų valandas trunkantis jų šveitimas tūkstantiniu švitriniu popieriumi, užsidėjus ant veido respiratorių, kad neprikvėpuotum titano, savotiška meditacija, smirdintis lakas, švelnus ofortinių adatų garsas, krapštant jomis paruoštas plokštes, skiesta sieros rūgštis ir rankos, merkiamos į ją be pirštinių (nes užmiršdavau, o ir pakankamai greit kiurdavo nuo pakartotino naudojimo), spaustuviniais dažais ištepti baltų marškinių rankogaliai (kai pasipuošdavau žinodama, kad iškart po paskaitų paknopstom lėksiu į nacionalinį dramos teatrą) bei terpentino, kuriuo bandydavau tuos dažus nuo rūbų nuvalyti, smarvė, pasklisdavusi teatre man pasijudinus ir grauždavusi man riešų odą, piešimas, papildomas piešimas savaitgaliais, samdant pozuotojus, juokingus ir tokius personažiškus, kiekvieną su savom istorijom ir savais keistumais, nenormalus kiekis akademinio piešimo valandų, ir mano genialieji grupiokai, be kurių nebūčiau padariusi greito progreso


dievaži, tai vieni geriausių (ir sunkiausių) metų mano gyvenime


ir pastarosiomis dienomis visa tai prisimenu






 Gabija su Chai užsuko į svečius





 9:30. pusryčiai su Gabija ir Migle




kaip ir visa, kas egzistuoja, anksčiau ar vėliau








2013 m. liepos 27 d., šeštadienis

. . .






pats blogiausias rytas mano gyvenime.
pabudau gana anksti, perskaičiau žinutę, skaičiau ją dar tūkstantį kartų
 ir delsiau atrašyti, nes netikiu. netikiu ir netikėsiu. 
maldos nebuvo išklausytos

turbūt siaubingiausias dalykas, kai ruošiesi dalyvauti draugų
 vestuvėse, o turi vykti į vieno iš jų laidotuves

 visada mūsų visų širdyse


ilsėkis, Šarai








2013 m. liepos 21 d., sekmadienis

célébrer la vie






ilgai svarsčiau, ar šiam įrašui reiktų atsirasti. 

iš tikro sunku rasti žodžius apibūdinti emociniam sunkumui, nugulusiam ant širdies man ir daugeliui kitų žmonių,  beveik ištisai apie tai galvoju ir dažnai apsipilu ašaromis, kaip baisu suvokti, kad kiekvieną akimirką tavo gyvenimas gali pasikeisti, šiandien ryte purškiant lietui, pasikinkiusi Žiuljeną, myniau į mišias, o dievai, kaip aš bijojau sėsti ant dviračio ir kaip aš seniai dalyvavau šiose bažnytinėse apeigose, rinkomės visi palinkėti sveikatos, stiprybės kovojant, ir kuo greičiau išgyti žmogui, buvusiam grupiokui, talentingam menininkui, kurio vestuvės turėjo būti vos už kelių savaičių, kaip baisu, kai nelaimė įvyko tada, kai jis mynė dviračiu, paėmęs savo ir savo sužadėtinės, mano mielos draugės, vestuvinius žiedus, ir kaip man šiurpas nuėjo per nugarą, kai sužinojau, kad ta baisi nelaimė įvyko lygiai tą valandą, kai aš jiems pirkau jų vestuvių dovaną, gumulas gerklėje, bet mes tikim, mes linkim, mes su Tavimi, Tu tik laikykis ir nepasiduok, Tu gali, mes žinom.


pasakysiu aš jums, draugai - švęskit gyvenimą, kiekvieną dieną
































2013 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

kam bonne nuit, o kam ne





režisieriui suvardinus visus reikalingus pataisymus, rašau jam: "man belieka iššokti iš balkono. jūs dabar atsakingas už mano gyvybę!"
tai vadinasi Monikai nurovė stogą nuo persidirbimo :D
hahahaha




2013 m. liepos 16 d., antradienis

Mardi





dieną pradėjau nuo apsilankymo neseniai duris atvėrusiame Vytauto Kasiulio dailės muziejuje; paliko labai gerą įspūdį, rekomenduoju! kas bent kiek esat susipažinęs su lietuviškosios mokyklos daile, išgirdę lietuvišką pavardę turbūt vaizduotėje susikurtumėte atitinkamą stilistiką/koloritą/tematikas ir t.t., tad būsit nustebinti, nors, turint omenyje, kad nuo 1948 m. dailininkas kūrė Paryžiuje, iš tikro galbūt net ir apskritai nereikėtų kalbėti apie lietuviškosios dailės tradiciją.











vėlyvo ryto pratęsimas "Cafe Montmartre"





 popiet nutursenau pasižvalgyti po Lietuvos nacionalinį muziejų.