2013 m. birželio 29 d., šeštadienis

matin pluvieux







 Gabijos dovana - porcelianinis puodelis. keramikė Simona Kaunaitė




vienas iš Gabijos ir Pauliaus sodinukų :)

ši rankų darbo skrynia turbūt seniausias mano turimas daiktas (nesu tikra dėl vienos mano kėdės ir akinių amžiaus). ji iš tų laikų, kai dar nebuvo automobilių, o žmonės kratydavosi karietose (tokias skrynias, kaip ši, tvirtindavo jų gale). pagaminta Anglijoje

niekad nebuvo buvę, kad gaučiau dvi tokias pačias dovanas (vėliau antroji Paris buvo iškeista į France). ačiū Dovydui ir Agnei


eilinį kartą pirkdama Tie kepėjai gardumynus pasiskųsdavau malonioms keksiukų fėjoms (turiu omeny pardavėjas), kad man niekas nepadovanoja šių skanumynų, tik aš draugus vaišinu! dievams į ausį - pagaliau gavau ir aš. ačiū Aurai










bonne nuit/let's misbehave




                            
music - Irving Aaronson & his Commanders




                                                      Follow my blog with Bloglovin

2013 m. birželio 5 d., trečiadienis

petits moments et petit accident









ankstyvas sekmadienio rytas, minant dviratį. tobula.



šiandien įvyko petit accident. niekada negalima atsipalaiduoti iki galo, minant dviratį (vairuodama išvis milžiniškoje įtampoje būdavau, tiesa, jau šešti metai, kai pūdau savo automobilį garaže, stupid me), nes visada turi bandyti nuspėti galimus aplinkinių veiksmus. jei pamatai vienišą bėgiką, dviratininką ar pėstįjį, dar dar. bet kur du ar, dar blogiau - grupelė - lauk bėdos. tokia ir nutiko šiandien, minu sau maloniai dviračių taku paupiu tarp medžių, klausydama paukštukų švilpavimo, žiūriu - grupelė vyresnio mokyklinio amžiaus žmogiukų atlekia priešais. gražiai sau prasilenkiau beveik su visais, tvarkingai į tako pakraštį, kur ir priklauso, atsitraukus, bet užteko tik akimirkai žvilgtelt į šoną - ir BAC, į mane rėžėsi mergelė, kuri važiavo ne už savo draugės, o šalia. ir sau plepėjo. kaip skridau į pakrūmę! kaip tikras oiseau. gerai, kad link upės nenusiridenau, kas buvo visai realu. visa laimė, kad as savo senuku Žiuljenu puškavau į įkalnę sraigės greičiu, įvykio kaltininkė gi leidosi su vėjeliu nuo pakalnės ir jai nusileidimas ant žemės buvo šiek tiek mažiau sėkmingas nei man. apsiėjau su plačiu nubrozdinimu ties blauzdikauliu ir sumušimu po čiurna, kuris iškart patino (nelaimėlė ta mano kairioji čiurna), mano mielajam Žiuljenui, deja, baigėsi gerokai liūdniau, mano vintažinis dviratis krito nelygioje kovoje prieš šių dienų konstruktą. tikiuosi pavyks jį sutvarkyti. o ta mergina net neatsiprašė! šių dienų jaunimas :) jei su šia moksleivių kompanija nebūtų buvusi ir mokytoja, dievaži, būčiau ją ataudusi (žodžiais, be abejo). o jos klasiokai juokėsi iš jos "ir vėl vožeisi? į ką dabar atsitrenkei, ...? (pasakė dviračių bendramyniko vardą)". mergaitė gal ir turi kokių talentų, bet važiavimas dviračiu, akivaizdu, nepatenka į tą sąrašą. vardan visuomenės saugumo jai reiktų išvis mesti šį užsiėmimą.

o aš už pusvalanduko klibančiu ir visu kreivu, aplankstytu ir su kai kuriom nulūžusiom detalėm ir į kairę nepasisukančiu dviračio vairu jau lėkiau į šokių pamoką, kuri šiandien momentais buvo skausminga :) 
lyg maža dar šiandien  nuotykių - 2 valandas prašokau užsivilkus išvirkščią suknelę ir to nepastebėjau :D



patenkintas kukulis. ir Žiuljenas čia dar sveikas





tėtuks man paruošė kavukės ir šaukšteliu iškrapštė putai šypseną






labas ankstyvas rytas


kaip gražu šokantys žmonės. tango