2013 m. lapkričio 8 d., penktadienis

couleurs d'automne





kažkada vienam žmogui į repliką, kad aš jo nepažįstu, atsakiau, kad pažįstu tiek,
 kiek jis leido man jį pažinti. tik kaži kur yra ta riba ir ar ji išvis yra, ir kodėl vis kitiems žmonėms mes atrodome tokie skirtingi.

"gyvenime netekę sutikti tiek daug kalbančio žmogaus, kaip tu" 
"tu tokia tyli ir uždara" 
"tu juk ekstravertė!"  
(paskutinis mane labai pralinksmino)


įdomu, kiek klaidingų įspūdžių apie kitus susidariusi aš ir kiek žmonių susidarę klaidingą nuomonę apie mane. o gal nėra nieko klaidingo, jei tam tikras įspūdis, padiktuotas tam tikros akimirkos, elgesio ar situacijos, nėra absoliutinamas.
































4 komentarai:

  1. Kiekvieną kartą, kiekvienoje situacijoje žmogus būna kitoks ir gaila, kad tos situacijos ir būna esminės kai reikia sudaryti nuomonę apie žmogų. Nes pamatai, supratai ir dabar Tu žinai koks Jis yra, o galbūt sutikus dar kartą jis pasidorys pasikeitęs - nors iš tikrųjų žmogus negali iš pirmo karto atsiskleisti visu gražumu ir tas pasikeitimas yra viso labo jo kita savybė \ bruožas.

    Šmaikštu sakyčiau ir nesąžininga, bet gal tai ir vadinama paslaptimi, kurią reikia įminti kitame žmoguje, bet bent jau pagal komfortą su žmogumi galima spręsti ar sutarsite, ar ne. Nes komforto jausmo neatimsi - čia lyg aura kažkokia :))

    AtsakytiPanaikinti
  2. Monikaaa, tau ruduo be galo tinka :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kaip smagu buvo pamatyt tave! Pasiilgau:* ir labai grazus pilkas paltukas!

    AtsakytiPanaikinti