2013 m. kovo 5 d., antradienis

everybody lies






praėjo kiek daugiau nei mėnuo, jaučiuosi gerai (dažniausiai), tačiau kartais palūžtu ir grįžtu prie seno 'gero' savęs ėdimo/graužimosi/nuoskaudų hiperbolizavimo. visko tiesiog buvo per daug vienu metu; nepamenu, kada būčiau jautusi (o gal niekad ir nebuvo tekę) tokį  atominį emocijų/minčių sprogimą savyje. stebiuosi, kaip mano kraujagyslės atlaikė tokį spaudimą ir adrenalino pliūpsnį; pyktis pasirodė daug vėliau (bet greit atslūgo), visų pirma, ką jutau  - milžinišką, tiesiog žodžiais neapsakomo dydžio nusivylimą. mano pasitikėjimas kitais žmonėmis sugriuvo su visais pamatais. galų gale supratau, kad viskas, ką kiekvienas iš mūsų turim - tai save pačius. tai vienintelė ir tikra atrama. turiu omeny, vienintelė. ir tikra.




 jei jau true red, tai tik Chanel







 Sim gražiai pasidarė sau ombre


ši ponia jau sunkiai mane atpažįsta (tik kai be ceremonijų pagriebus persimetu ją per petį, turbūt atsitokėja. nes sesei nepavyksta su ja taip pasielgt!)



 nauji draugai. rytais burkuoja, į mane miegančią žiūri ir nageliais skrebena per palangę. šįryt jų jau buvo trys







5 komentarai:

  1. Gerai įvardinai tokią savijautą, man ir taip būna, tų 'atominių sprogimų', bet nebuvau sugalvojusi tam pavadinimo. O, šiaip, daugiau pozityvo net ir tokiose kritinėse situacijose! :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kai pagalvoji, kad gyveni kartą, man rodos tada ateina mintys, jog ir tą vieną kartą gyveni dėl savęs. Save darai laimingą, imi iš žmonių viską ką jie duoda ir stengies nepasitikėti, o tiesiog naudotis proga, kad šie žmonės šalia... Bet tai taip egoistiška ir taip nežmoniška, tad neverta kaltinti savęs dėl egoistiškų ir nežmoniškų žmonių, jie tiesiog egzistuoja, o Tu gyveni. :}

    AtsakytiPanaikinti
  3. deja, bet visiška teisybė.
    (vaučiki, kokia lova)

    AtsakytiPanaikinti