ilgai svarsčiau, ar šiam įrašui reiktų atsirasti.
iš tikro sunku rasti žodžius apibūdinti emociniam sunkumui, nugulusiam ant širdies man ir daugeliui kitų žmonių, beveik ištisai apie tai galvoju ir dažnai apsipilu ašaromis, kaip baisu suvokti, kad kiekvieną akimirką tavo gyvenimas gali pasikeisti, šiandien ryte purškiant lietui, pasikinkiusi Žiuljeną, myniau į mišias, o dievai, kaip aš bijojau sėsti ant dviračio ir kaip aš seniai dalyvavau šiose bažnytinėse apeigose, rinkomės visi palinkėti sveikatos, stiprybės kovojant, ir kuo greičiau išgyti žmogui, buvusiam grupiokui, talentingam menininkui, kurio vestuvės turėjo būti vos už kelių savaičių, kaip baisu, kai nelaimė įvyko tada, kai jis mynė dviračiu, paėmęs savo ir savo sužadėtinės, mano mielos draugės, vestuvinius žiedus, ir kaip man šiurpas nuėjo per nugarą, kai sužinojau, kad ta baisi nelaimė įvyko lygiai tą valandą, kai aš jiems pirkau jų vestuvių dovaną, gumulas gerklėje, bet mes tikim, mes linkim, mes su Tavimi, Tu tik laikykis ir nepasiduok, Tu gali, mes žinom.
pasakysiu aš jums, draugai - švęskit gyvenimą, kiekvieną dieną
Linkiu stiprybės, bet kodėl tik tokios akimirkos leidžia įsisamoninti žmonių trapumą :( aš kartais būnu tokia egoistiška su žmonėmis, kai net negalvoju, kad jie gi nėra nemirtingi :(
AtsakytiPanaikintinormalu, kad negalvoji apie tai, nes esi paniręs į kasdieninius rūpesčius ir problemas, ir jos kartais tikrai būna nemažos, bet faktas, kad nutikus tokiosm nelaimėms artimoj aplinkoj, išsigąsti ir susimąstai... kai mane prieš 5 metus pertrenkė, aš net nepykau ant vairuotojo (mane nudaužė einančią per perėją, visiškai greičio nesumažino, ir aišku pabėgo iš įvykio vietos), o dėkojau, kad manęs nesulaužė (na, tik trūko kremzlinis diskas tarp kaklo slankstelių ir buvo bendras kūno sumušimas), o paliko gyvą. ir net kelis mėnesius aš buvau tokia pakylėta, nesuirzus dėl smulkmenų ir laiminga, ir galvojau, o siaube, KODĖL turi nutikti baisūs dalykai, kad tu suprastum, kaip viskas yra menka, palyginus su gyvybe ir sveikata..
Panaikintitai sakai susituokei slapcia?:D
AtsakytiPanaikintinu :D o jau norėjai baliaus, taip?
PanaikintiEinam švęsti!
Panaikintitai aisku, blin, issisukt matai norejo :/
AtsakytiPanaikintiSuprantu, koks siaubas turėjo apimti išgirdus liūdną žinią :( Tokie staigūs įvykiai yra nesuvokiami...
AtsakytiPanaikintiMan irgi šiek tiek liūdna pagalvojus, kad dažnai net nevertiname, to, ką turime. O tam kad įvertintumėme, reikia kažkokio stipraus sukrėtimo :( Būtent todėl turime išmokti džiaugtis smulkmenomis, kiekviena gyvenimo akimirka.
O kadrai kaip visada nuostabūs :) Tavo įrašus visuomet pasilieku pabaigai - desertui :) Beje, gal naudojiesi instagram? :)
iš tiesų neįvertiname. dabar, kai jam gyvenimas baigėsi, o visi tikėjom, kad tęsis, labai graužiuosi dėl tam tikrų dalykų, dabar mąstau, kad reikia kuo mažiau atidėlioti ir kuo mažiau planuoti tolimą ateitį, o veikti ČIA ir DABAR. dabar, o ne kitą kartą. nes tas kitas kartas gali tapti daugiau niekada.
Panaikintilabai sunkiai visa tai išgyvenu, širdis plyšta pagalvojus apie savo draugę, jo sužadėtinę.
kai kenčiu-tai kenčiu, ranka nekyla rašyti ir talpinti šviesias nuotraukas.
manau, kad kuriam laikui dingstu, o kai vos vos atsigausiu, sugrįšiu.
ačiū už gražius žodžius.
esu ir instagrame, tiesa, visiškai neseniai ten atsiradau ir labai labai mažai post'inu, gali mane rasti monique_le_petit_oiseau, arba vardu kolibris, nežinau, man mano profilį rodo kartais tuo, kartais anuo vardu :)
Baisūs dalykai, išties, ir dar delfyje buvo straipsnis, kuriame buvo gailimasi ne aukos, kuri pateko į reanimaciją, o to diedo (aš net nežinojau, kad jis aktorius kažkoks), kuris jį partrenkė... Man tiesiog žodžių trūksta. Prieš vestuves tai kataklizmai visokie gali įvykti, pati žiedus už trijų savaičių sumainysiu, tai su draugu kažkaip po minėtos nelaimės susimąstėm, kad reikia saugotis, nes nežinia, kokios jėgos čia veikti ima... Tikiu, kad viskas bus gerai, ir tavo bičiulis pasveiks! Stiprybės!
AtsakytiPanaikintibaisi istorija, šlykštus man tas senis, neskleisiu čia informacijos, tebūnie tai teisėsaugos ir žiniasklaidos reikalas... baisu, kai žmonės 10 metų buvo kartu, kūrė ateitį, įsirengė namus, turėjo daug planų, svajonių ir tuoj tuoj turėjo susituokti... ir viskas sugriuvo, viskas. niekada to nebebus. protu nesuvokiama neteisybė.
Panaikintijums su draugu linkiu kuo didžiausios laimės, džiaukitės vienas kitu kiekvieną dieną.