dabar su draugėm atsisveikiname lyg 90metės moterys,
kurios gali užsilenkti bet kurią dieną:
"jei būsim gyvos, susimatysim, iki!"
visada labai bijojau mirties, bet pakankamai retai užeidavo tokia psichozė, dabar gi ištisai apie tai galvoju. myniau dviračiu iš antros dienos aplankymo/išlydėjimo/pabuvimo prie urnos, nelabai toli namų nedidelę atkarpą tenka pravinguriuoti daugiabučių kiemais/keliukais, iš priekio atrieda automobilis, aš, apsivilkusi juodą suknelę, siaubingai nusiminus, sustabdau savo Žiuljeną ir prisispaudžiu prie bordiūro. "nebijok, nepertrenksiu" - skrieja komentaras pro pravertą automobilio langą. "kas čia žino" - burbteliu labiau sau nei jam. kas čia žino...
"kvantai leidžia sąmonei egzistuoti superpozicijoje, kas mus suskaldo į matavimus, turbūt į 10 arba begalybę. kažkuris iš tų matavimų yra pagrindinis ir kiekvienas mūsų veiksmas yra skirtingas. [...] ir visos mūsų mirtys yra netikros, kol nemiršta tavo visatos centras. jei tu miršti, tavo sąmonė persijungia į kito matavimo asmenį. [...] kai pagrindinis kūnas miršta, siela grįžta į visatą [...] taigi jis nemirė [...]"
"[...] kvantinės mechanikos teorija ir kvantinio lauko teorija [...]"
kodėl The Cinematic Orchestra kūriniai iš "Man With a Movie Camera" albumo? tai mano pirmas kursas akademijoje. cinko plokštės, valandų valandas trunkantis jų šveitimas tūkstantiniu švitriniu popieriumi, užsidėjus ant veido respiratorių, kad neprikvėpuotum titano, savotiška meditacija, smirdintis lakas, švelnus ofortinių adatų garsas, krapštant jomis paruoštas plokštes, skiesta sieros rūgštis ir rankos, merkiamos į ją be pirštinių (nes užmiršdavau, o ir pakankamai greit kiurdavo nuo pakartotino naudojimo), spaustuviniais dažais ištepti baltų marškinių rankogaliai (kai pasipuošdavau žinodama, kad iškart po paskaitų paknopstom lėksiu į nacionalinį dramos teatrą) bei terpentino, kuriuo bandydavau tuos dažus nuo rūbų nuvalyti, smarvė, pasklisdavusi teatre man pasijudinus ir grauždavusi man riešų odą, piešimas, papildomas piešimas savaitgaliais, samdant pozuotojus, juokingus ir tokius personažiškus, kiekvieną su savom istorijom ir savais keistumais, nenormalus kiekis akademinio piešimo valandų, ir mano genialieji grupiokai, be kurių nebūčiau padariusi greito progreso
dievaži, tai vieni geriausių (ir sunkiausių) metų mano gyvenime
ir pastarosiomis dienomis visa tai prisimenu
Gabija su Chai užsuko į svečius
9:30. pusryčiai su Gabija ir Migle
kaip ir visa, kas egzistuoja, anksčiau ar vėliau
visada svajojau apie Dailės Akademiją. Ir tikriausiai ne dėl to, kad išmokčiau dalykų. Mane žavėjo procesas, buvimas tarp tų sienų su žmonėmis, kurie įkvėpia, norėjau tapti įsivaizduojamos bohemos dalimi, vaikščioti plačiomis kelnėmis ir segėti močiutės segėmis, plačiabrylių skrybėlių arvartuose. Ech...patingėjau "dešimt" valandų piešti, ruošiantis stojimo į VDA egzaminams (o sau melavau, kad neturėjau laiko, nes brandos egzams reikėjo atsidėti...)
AtsakytiPanaikintiBaltu pavydu skaičiau tavo įrašą :)